2013 m. rugpjūčio 26 d., pirmadienis


Sveiki ,mano trečiokėliai!

                Kaip jūs laikotės, kaip gyvenate? Tikiuosi, kad ši šilta ,saulėta vasara jums padovanojo smagių ir nepakartojamų nuotykių bei įspūdžių. Kai susitiksime, aš būtinai norėsiu juos išgirsti. 
              Šią vasarą, keliaudama po Lietuvą, aš ne tik grožėjausi mūsų krašto gamta, bet  ir sutikau daug įdomių žmonių, išgirdau naujų istorijų, padavimų, legendų, sakmių. Vieną jų norėčiau jums papasakoti.
                                      Saulė ir debesis
          Linksma ,didinga saulė keliavo per dangų. Ji skriejo ugnies vežimu ir svaidė į visus kraštus savo spindulius.
         O debesis, piktai nusiteikęs prieš audrą, niršo ir niurnėjo:
      - Švaistūnė, išlaidūnė ! Svaidyk , švaistyk savo spindulius ! Nuskursi , susigriebsi !..
          Kieviena vynuogė, sirpstanti vynuogynuose, taikėsi nutverti vieną, o jei pasiseks, tai ir du spindulius. Ir nebuvo tokios žolytės,gėlelės ar vandens lašo, kuris nenorėtų paimti savo dalies.
          - Na ką gi, leisk save apvaginėti visiems ir kiekvienam. Pamatysi, kaip tau atsidėkos, kai iš tavęs jau nieko nebebus galima paimti, - griaudėjo debesis.
          O linksmoji saulė lyg niekur nieko riedėjo dangumi ir dalijo savo spindulius milijonams – visiems, kam jų reikėjo. Tik vakarop, prieš laidą ji sumanė suskaičiuoti savo spindulius. Ir ką jūs manote? Nei vienas nedingo ! Iš nuostabos ir pykčio debesis pažiro sunkiais lietaus lašais. O saulė linksmai pūkštelėjo jūron.
Sakoma : ,, TAS KURIS YRA DOSNUS KITIEMS, PATS TURTĖJA:
                                   JO ŠIRDIS DAROSI VIS GERESNĖ“
 Viliuosi , jog šis pasakojimas jums patiko ,o kitas istorijas papasakosiu kai susitiksime.

Linkiu dosnių, malonių  likusių vasaros dienelių. Iki susitikimo !

                                                                   
                                                                        Mokytoja  Edita