Sveiki mielieji,

Tikiuosi, laukiate mano laiško. Aš apie jus dažnai pagalvoju.

Kaip jums ši karšta vasarėlė? Tiesiog atogrąžos! Net nesinori kur nors  važiuoti, viskas čia pat : saulė, smėlis , jūra. Tik nepersikaitinkite! Saulutė gali būti pavojinga! Prisimenate, aš pasakojau apie ultravioletinius spindulis, ozono sluoksnį ir t.t. Jei kas pamiršote, pasidomėkite.

O dabar keletą įspūdžių  apie savo atostogas. Vasaros pradžioje, kai oras buvo gerokai vėsesnis, aš lankiausi Lietuvos sostinėje Viliniuje. Smagu buvo pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, pakilti į Gedimino bokštą, pasigrožėti Vilniaus miesto panorama. Nuostabūs vaizdai, pasididžiavimo jausmas džiugino širdį. Tikrai, turime kuo didžiuotis ir ką branginti.

Tiesa, buvau prie Valdovų rūmų, tik, gaila, į vidų dar nebuvo galima įeiti. Tai apžiūrėjau tik vidinį kiemą, mačiau senųjų rūmų išsaugotas liekanas. Gal mums visiems pavyks nuvažiuoti ir aplankyti Gedimino pilį ir Valdovų rūmus.

            Pakeliui pas giminaičius lankiausi Trakuose. Dar viena  vieta, kuri primena  didingą Lietuvos istoriją. Daug lankytojų, ypač daug užsieniečių klausosi istorinių pasakojimų apie kunigaikščius: Gediminą, Kęstutį ir Algirdą,  pusbrolius Vytautą  ir Jogailą. Tikiuosi , jūs taip pat šias istorijas puikiai pamenate. O jei primiršote, pažiūrėkite klasiokų sukurtą filmuką  ,,Kunigaikščiai“.

Kai saulutė pradėjo mus lepinti savo šiluma, sulaukiau daug svečių. Atvyko draugai ir giminaičiai iš Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Anglijos, Norvegijos. Visi jie džiaugėsi ir lepinosi saulės ir jūros teikiamais malonumais, bei kartojo, koks nuostabus mūsų pajūris.

Jau prasidėjo paskutinis vasaros mėnuo. Kai dabar rašau jums laišką už lango lyja gaivus lietutis. Kaip jo reikia žemelei po tokios sausros. Tiesiog, pačiai norisi išbėgti į kiemą ir stovėti po šiltu vasaros lietumi. Tikiuosi, šį mėnesį bus ir saulės, ir lietaus. Smagu, kai šilta, bet visko turi būti su saiku.

Kaip šioje pasakoje-sakmėje:

PASAKA APIE DU BROLIUS LIKIMUS

IR IŠMINČIŲ SAIKĄ

             Seniai, labai seniai, kai žemė buvo dar labai jauna planeta, o joje negyveno nė gyvos dvasios ją paveldėjo du broliai dvyniai – vardu Likimai.  Abu broliai dvyniai buvo labai panašūs. Vienodo stoto ir vienodos galios. Vienas brolis buvo žalias - geras, antras rudas - blogas. 
                Broliai Likimai buvo mistinės būtybės, jų būstas buvo aukštai dausose, todėl jie galėjo laisvai keliauti per kosmoso platybes, tačiau jiems buvo užginta nusileisti ant paveldėtosios planetos – Žemės. 
Ilgai laužė sau galvas broliai, kaip pasidalinti paveldėtąją žemę ir išbandyti savo galias šioje jaunoje planetoje. Mat broliai Likimai turėjo galią sėti gėrį ir blogį, o taip pat lemti likimus. 
Saujomis berdavo broliai Likimai gėrio ir blogio sėklas į paveldėtąją žemę, tačiau nė viena jų pasėta sėkla nesudygdavo.Broliai Likimai buvo labai nelaimingi, nes negalėjo pamatyti, kurio sėklos gali išauginti gražesnį medį ir subrandinti gardesnį vaisių. Nusibodo broliams sėti į bevaisę žemę, todėl jie čia įkurdino žmones, kad šie prižiūrėtų jų išbertas sėklas. Kad nė vienas brolis žemėje nebūtų viršesnis už kitą, žmogus ateinantis į žemę turėjo būti plikas kaip tilvikas, tyras kaip krištolas. Grįžtantis negalėjo nieko iš jos pasiimti. Žemėje žmonės turėjo palikti visą savo išaugintą gėrio ar blogio derlių.  Su kiekvieno mažo žmogaus atėjimu į gyvenimą, broliai Likimai numeta į žemę po vieną grūdą: žalias - geras brolis meta gėrio grūdą, rudas  brolis – blogio sėklą. Gyvenantys žemėje žmonės prižiūri dygstančias sėklas, skina ir džiaugiasi užaugusiais vaisiais. Kurio brolio mestos sėklos subrandina daugiau vaisių, tas brolis turi daugiau galių žemės ir žmonių likimui.

 Praėjo nedaug metų, o visą žemę apraizgė vien tik blogio šaknys. Kaip besistengė žmonės naikinti blogio šaknis, kaip besistengė prižiūrėti gėrio daigus, žemėje bujojo vien blogio raistai. Gausiai laistomi ir rūpestingai prižiūrimi, kruopščiai saugomi nuo darganų bei vėjų, gėrio daigai vyto ir žūdavo vos tik prisiliesdavo prie jų koks vabalėlis ar papūsdavo menkiausias vėjelis. Nedori darbai, smurtas ir piktadarybės užvaldė žemę. Vaikai skriaudė senelius,kaimynas plėšė kaimyną. Žodis “draugas “ tapo pačiu bjauriausiu įžeidimu. Žmonės vargo žemėje, broliai Likimai pykosi dausose.  Abu broliai Likimai negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko. Pagaliau jie nutarė pasiųsti į žemę vieną išminčių, vardu SAIKAS. 
               Atkeliavo išminčius SAIKAS į žmonių apgyventą žemę ir pradėjo stebėti jų darbus bei elgesį. Pastebėjęs, kad žmonės labai labai stengiasi prižiūrėti gėrio sėklas, Išminčius suprato, kodėl žemėje bujoja vien tik blogio šaknys. Pasirodo žmonės neturi saiko. Labai gausiai laistydami gėrio daigus ir kruopščiai juos dangstydami nuo bet kokio vėjo dvelksmo, gėrio augalus jie taip išlepino, kad šie žūdavo nuo menkiausio vabalėlio prisilietimo ar vėjelio padvelkimo. Tuo tarpu neprižiūrimos blogio šaknys taip užsigrūdino, kad bujojo kaip piktžolės, net ten, kur niekas negalėjo augti: pakelėse, ant namų stogų, akmenų plyšiuose, net nesiprausiančių vaikų ausyse. Nors žmonės rovė šias šaknis plikomis rankomis ir su įvairiausiais įrankiais, išnaikinti jas buvo neįmanoma.

 Išminčiui pagailo žmonių ir jis visam laikui pasiliko žemėje. Vaikšto jis nuo vieno žmogaus prie kito, o dažniausiai pasirodo, kai yra kviečiamas ir sustabdo žmones, kai šie, prižiūrėdami gėrio daigus, patys to nesuprasdami, nejučiom, bando peržengti saiką. Kaip žinia, peržengus saiką, sunaikinami gėrio daigai, o jų vietoje tuoj pat išsikeroja blogio šaknys. Kai tik žmonės pradėjo nebeperžengti saiko, gėrio augalai pradėjo gerai augti ir bujoti, nustelbdami blogio šaknis. Taip gėris pradėjo imti viršų prieš blogį.

Praėjo labai daug metų.  Su kiekvieno mažo žmogaus gimimu broliai Likimai  ir toliau pasėja į žemę po vieną blogio ir gėrio sėklą. Ir tik nuo žmonių tolimesnės veiklos priklauso, kurie daigai geriau subujoja. Blogis atsiranda ten, kur peržengiamas saikas. 

 Išminčius SAIKAS dieną naktį vaikšto po žemę ir sustabdo žmones, kai šie, prižiūrėdami gėrio daigus, nejučiomis, bando peržengti saiką. Jie turi suprasti, kad Išminčius SAIKAS yra tik vienas. Visada ir visur suspėti negali, todėl žmonės patys, nuo pat mažų dienų, turi išsiugdyti ir jausti saiką. Žinoti, kad kiekvienas perdėtas geras poelgis gali  tapti  blogiu. Kaip antai, perdėtas taupumas - taps gobšumu, perdėtas švelnumas – taps lipšnumu, perdėtas kalbumas - taps plepumu ir taip toliau, ir taip toliau….. Pagaliau, jei norite įsitikinti patys,  paklauskite Išminčiaus SAIKO. 
            Tikiuosi pasaka- sakmė jums patiko. Gal kiek ilgoka?! Bet juk jūs ketvirtokai!

Linkiu smagiai ir linksmai praleisti paskutines vasaros atostogų  dienas. O kas nekantraujate, galite man parašyti į e.paštą editateslenko@gmail.com

Iki susitikimo!                                                                  Mokytoja Edita